Lietuvos keliai virsta provėžomis
2012 09 17
- Smulkiau
Geležinio Vilko gatvė ir daugybė kitų gatvių Vilniuje, kelias Kaunas–Panevėžys, keliai Zarasų rajone išvagoti gilių provėžų. Kodėl provėžų nėra Vokietijoje, o Lietuvoje praėjus po kelio remonto vos keleriems metams provėžos vėl trikdo eismą?
„Geležinio Vilko gatvė sostinėje turi būti kapitališkai suremontuota – vien paviršinis lopymas čia nepadės“, – bando teisinti kelininkus Vilniaus Gedimino technikos universiteto (VGTU) Kelių katedros docentas dr. Audrius Vaitkus. Ne tik Geležinio Vilko gatvei, bet ir didžiajai daugumai Lietuvos kelių reikia kapitalinio remonto. „Kelią kapitališkai remontuoti reikia po 16–20 metų eksploatacijos. Dauguma mūsų šalies kelių yra tiesti prieš 30–50 metų“, – aiškina AB „Panevėžio keliai“ generalinis direktorius Virmantas Puidokas.
Be to, dauguma kelių tiesti dar sovietmečiu, kai eismo intensyvumas buvo du tris kartus mažesnis nei dabar. Kelių dangą niokoja ir sunkiasvoris transportas. Anot V.Puidoko, anksčiau tiesti keliai pritaikyti 8 tonų vienos ašies apkrovai, o dabartiniai keliai projektuojami daug didesnei – 11,5 tonos – apkrovai.
Nėra iš ko tvarkyti
Sovietmečiu nutiesti keliai buvo daug paprastesnės konstrukcijos. Silpnesnis kelio pagrindas, paprastesnės technologijos ir, svarbiausia, atsparumas nedidelėms apkrovoms. Lietuvai tapus tranzito šalimi, keliams tenka atlaikyti vis didesnius sunkiojo transporto srautus.
Kelią kapitališkai remontuoti reikia po 16–20 metų eksploatacijos. Dauguma mūsų šalies kelių yra nutiesti prieš 30–50 metų ir tokio remonto dar nėra matę „Šiuo metu Lietuvoje tiesiama labai mažai naujų kelių. Ekonominio pakilimo laikotarpiu, 2007–2008 metais, kelių būklės priežiūros finansavimas buvo geras, tačiau nuo 2009-ųjų sumažėjo perpus“, – tikina V.Puidokas. Kapitalinės kelių rekonstrukcijos tapo retenybe, pagerinti jų būklę bandoma tik laikinomis priemonėmis. Pavyzdžiui, atnaujinant paviršių, bet nestiprinant konstrukcijos.
Vilniaus aplinkkelis – geras pavyzdys?
Vienas didžiausių pastarojo meto Lietuvos kelininkų darbų – pietinis Vilniaus aplinkkelis. Jis bent kelias dešimtis metų neturėtų sulaukti Geležinio Vilko gatvės likimo. „Jis statomas naudojant naujausias technologijas, yra pritaikytas sunkiojo transporto eismui. Galime pagrįstai teigti, kad pietinis Vilniaus aplinkkelis tinkamai prižiūrint liks puikios būklės ne vieną dešimtmetį“, – tikina docentas A.Vaitkus. 2008-aisiais atnaujintas kelias Panevėžys–Rokiškis–Daugpilis taip pat gali būti pavyzdžiu, koks yra modernus asfaltas.
„Karštas ant karšto“ – taip vadinama vokiška technologija, kai viršutinis kelio dangos paviršius užpilamas ant pamatinio šiam dar neatvėsus. Taip sluoksniai suliejami be specialių rišamųjų medžiagų, o pats procesas trunka gerokai trumpiau. „Lietuva – tinkama šalis tokiai technologijai“, – teigia šį kelią tiesusios bendrovės direktorius V.Puidokas. „Karštas ant karšto“ naudojamas lygumose, kur nėra kalnų ir didelių vingių. Tačiau miestuose dėl kanalizacijos šulinių ir kitų kliūčių toks kelio tiesimo būdas sunkiai įgyvendinamas.
Vokiečiai keliams netaupo
Kiekvienas, važiavęs automobiliu Vokietijoje, iš ten parsiveža ir įspūdžių apie stiklo lygumo kelius. Už nemažos dalies jų nutiesimą reikia dėkoti Adolfui Hitleriui – būtent jis ruošdamasis karui pradėjo „autobanų“ statybą. „Kiekvieną kelią kapitališkai remontuoti reikia praėjus maždaug 20 metų po jo pastatymo – Vokietijoje būtent taip ir daroma. Tačiau dėl sudėtingos ekonominės situacijos sudėtinga lyginti mūsų ir šios šalies galimybes investuoti į kelių priežiūrą“, – teisina provėžotus Lietuvos kelius docentas A.Vaitkus.
Lietuvoje keliai kapitalinio remonto sulaukia vidutiniškai tik po 30 metų. Miestuose – dar blogiau: nemažai kelių remontuojami lopant juose atsivėrusias duobes, todėl pinigai keliams tiesti ir išlaikyti išmetami kaip į balą.
Važiuoti pavojinga
Važiavimas provėžotu keliu ypač komplikuotas per lietų ar pasnigus – tuomet kelyje esantys grioveliai prisipildo vandens. Tokiu atveju pataikius į provėžas, gerokai padidėja akvaplaningo tikimybė. Kadangi provėžos yra „sukurtos“ pagal sunkiasvorio transporto tarpvėžę (atstumą tarp vienos ašies ratų), ne kiekvienam lengvajam automobiliui įmanoma į jas pataikyti. Jei taip nutinka, vienos pusės ratai sukimba su asfaltu, o kitos – plaukia vandeniu. Sningant važiuoti provėžomis dar pavojingiau: sniegas suplakamas į provėžas ir tampa tankiu bei slidžiu. Pagelbėti gali tik žiemą barstoma druska – sniegas kaipmat tampa vandeniu ir ištirpsta.
Kaip išvengti nelaimės?
Važiuojant provėžotu keliu, reikia stengtis nepataikyti į griovelius, išlaikyti automobilį kelio „viršūnėse“. Nors rikiuojantis iš vienos juostos į kitą ar atliekant lenkimą nepatekti į provėžas neįmanoma, trumpas jų kirtimas yra daug mažiau pavojingas nei pastovus važiavimas jomis.
Kirsti provėžas reikia tiesioje kelio atkarpoje ir geriausia tai daryti, kai priešais nevažiuoja automobiliai. Keliuose su plačiu kelkraščiu patogiau automobiliu „apgaubti“ provėžas iš dešinės pusės, nes darydami tą patį veiksmą iš kairės, rizikuojate išvažiuoti į priešpriešinio eismo juostą.
www.cargonews.lt, CargoNews - informacinis-analitinis transporto portalas
.jpg)
Žurnalas JŪRA leidžiamas nuo 1935 m.
Tarptautinis verslo žurnalas JŪRA MOPE SEA leidžiamas nuo 1999 m.
Pirmasis Eurazijoje leidžiamas keturiomis kalbomis: anglų, kinų, rusų, lietuvių
|
|