Tadas Grincevičius yra vienos iš didžiausių statybų bendrovių Lietuvoje „Naresta“ vadovas

Vėluojančios, eigoje dešimtimis procentų ar net kartais brangstančios statybos – su tuo susiduria ne tik sudėtingus, didelius projektus plėtojantys investuotojai, bet ir gyvenamąjį namą pasistatyti ar butą susiremontuoti nusprendę šalies gyventojai. Nuolat augantys statybų terminai ir besipučiančios sąmatos mūsų šalyje jau tapo savaime suprantamos, tačiau ydinga yra su tuo susitaikyti ir normalizuoti.

Tai, kad pagal iš anksto sutartą planą pradėti darbai nėra baigiami laiku, jau seniai nėra išimtis – tai laikoma normaliu dalyku. Pastebėkime, kad didesnių, miestiečiams svarbių objektų statybų pabaigos terminai dažniausiai skelbiami labai abstrakčiai ir netgi preliminariai – įpratome nežinoti, kada tiksliai baigsis vieni ar kiti darbai.

Ši tendencija nėra lietuviška, ji egzistuoja visame pasaulyje, nes sudėtingų ir didelių projektų valdymas yra didelis iššūkis nepriklausomai nuo regiono, kuriame įgyvendinamas projektas. Ir vis dėlto situacijos normalizavimas ją tik blogina: problemų priežastys yra labai aiškios, tereikia imtis jas spręsti.

Vėlavimai ir augantys kaštai pastaruoju metu Lietuvos rinkoje atsiranda ne vien tik dėl statybų bendrovių kaltės: leidimų ir derinimų biurokratijai sostinėje tapus išskirtinai klampiai, reikšmingai nebespėti į sutartus terminus ėmė ir NT plėtotojai. Neretai projektai stringa ir dėl vėluojančių atsiskaitymų, statybas pradėjus neužsitikrinus reikiamo finansavimo.

Visuotinis vėlavimų ir sąnaudų viršijimo fenomenas

Realybė yra tokia, kad statybų projektuose vėlavimai ir sąnaudų viršijimai tapo tokie pat įprasti kaip šalmai statybvietėse.

2022 m. tarptautinės vadybos konsultacijų bendrovės „McKinsey“ ataskaita rodo, kad 98 proc. statybų projektų pasauliniu mastu vėluoja arba viršija numatytas sąnaudas​. Tuo tarpu JAV bendrovė „KPMG“ savo 2020 m. ataskaitoje nurodė, kad 75 proc. Projektų šalyje vėlavo, o 69 proc. viršijo biudžetą​. 

Europa irgi su tuo susiduria: 65 proc. projektų sąmatos reikšmingai išauga, o 82 proc. vėluoja​. Artimųjų Rytų, Afrikos ir Azijos šalyse vėlavimai ir sąnaudų viršijimai jau tapo norma.

Lietuvoje stebime panašią situaciją. Savo patirtimis šia tema tikriausiai galėtų pasidalinti kiekvienas gatvėje sutiktas žmogus: tiek su statybomis susidūręs tiesiogiai, tiek – tiesiog matydamas jas aplink“.

„McKinsey“ pernai skelbtos ataskaitos rodo, kad didelių ir sudėtingų projektų statybos užtrunka vidutiniškai 20 proc. ilgiau nei planuota, o jų biudžetas išauga net 80 proc.

Visa tai ėmė atrodyti normalu visų pirma dėl statybų proceso sudėtingumo ir įvairiapusiškumo. Jame dalyvauja daug suinteresuotų šalių, gausu įvairių rizikų ir kintamųjų.

Tačiau svarbu pripažinti ir tai, kad, užuot siekusi planuoti ir dirbti efektyviau, dalis statybų ekosistemos lieka ištikima senoms, tikslumo užtikrinti neleidžiančioms praktikoms.

Esminės priežastys, dėl kurių statybos užsitęsia, yra ne tik rangovo pusėje: dažnai jomis tampa netikslūs, nepakankamai detalūs ar tiesiog klaidingi projektai, kuriuos tenka keisti eigoje, taip pat - užsakovų įvedami nauji pakeitimai ar ilgai nepriimami sprendimai jau įsibėgėjus statyboms. Tačiau rangovai taip pat vis dar pernelyg dažnai neatsakingai planuoja darbus, laiku neužsitikrina resursų, numato per mažas kainas, už kurias rinkoje tiesiog neįmanoma rasti paslaugų teikėjų.

Bendradarbiavimo sutartys tarp užsakovų ir rangovų, kuriose iš anksto numatytas lankstumas terminų ir biudžetų atžvilgiu, taip pat gali skatinti abi puses atsainiau žiūrėti į šiuos aspektus.

Kai visi tikisi, kad projektas vėluos ir kainuos daugiau, kur motyvacija laikytis pradinio plano? Toks „įskaičiuotas“ nesėkmės lūkestis sukūrė kultūrą, kurioje vėlavimai ir viršijimai tapo įprasta praktika.

Tačiau ji nėra neišvengiama. Pasaulyje turime ne vieną sėkmingos statybų bendrovės, gebančios laikytis visų pradinių susitarimų pavyzdį. Didžiuojuosi, kad ir mano vadovaujama „Naresta“ per 30 metų nėra ženkliau vėlavusi ar neradusi sutarimo dėl biudžeto su klientu. Tai nėra magija ar sėkmė – yra labai aiškūs sprendimai, leidžiantys tiksliai įgyvendinti sutartą planą.

Liga neprivalo tęstis

Nuo XIX amžiaus veikianti viena iš didžiausių tarptautinių inžinerijos, statybų ir projektų valdymo bendrovė „Bechtel“ yra viena iš gerųjų sektoriaus pavyzdžių.

Ji garsėja gebėjimu valdyti pačius sudėtingiausius projektus laiku ir neviršijant biudžeto. Kaip jiems tai pavyksta? Bendrovės specialistai naudoja pažangias projektų valdymo priemones, tokias kaip BIM, CMS, DI, ir skiria itin daug dėmesio rizikų valdymui. Lygiai tą patį siekiame diegti Lietuvoje ir tai gali bei turėtų daryti visos statybų sektoriaus vardą auginti siekiančios įmonės.

Itin svarbus vaidmuo išvengiant vėlavimų ir išpūstų biudžetų, tenka vadybai. Pavyzdžiui, viena iš didžiųjų JAV statytojų „Turner Construction“ išgarsėjo itin sėkmingu „lean“ statybos praktikos įdiegimu, leidusiu sumažinti švaistymą ir maksimizuoti vertę. Pasitelkę pažangias technologijas, jie numato ir iš anksto užkerta kelią vėlavimams ar kitiems nukrypimams, taip suvaldydami itin didelius statybos projektus.

Pavyzdžių pasaulyje – ne vienas, tarp jų – ir Švedijos statybų milžinė „Skanska“, šalia kitų gerųjų praktikų įdiegusi ir sektinas tvarumo bei bendradarbiavimo praktikas, taip pat leidusias optimizuoti veiklą.

Galėčiau vardinti toliau, tačiau žinia – aiški: statybos neprivalo būti ilgesnės ir brangesnės, nei planuota. Tam tereikia pradėti atsakingai planuoti, įsigilinti į detales jau projektavimo etape, laiku priimti sprendimus, taip pat – diegti išmanius sprendimus. Visa mūsų ekosistema turėtų kelti sau ir vieni kitiems aukštesnius lūkesčius. Atsakomybės kultūra leistų išgydyti ilgametę ligą.

Situacija gerėja, bet iššūkiai išlieka

Statybų sektorius pamažu suvokia būtinybę keistis. Vis daugiau įmonių diegia išmanias technologijas, siekdamos pagerinti planavimą ir įgyvendinimą. Auga ir įmonių, keičiančių ir priimančių naujas bendradarbiavimo, projektų valdymo metodikas, skaičius bei pasitelkiančių šių sričių profesionalus, o tai padeda iš esmės keisti situaciją.

Tačiau iššūkių vis dar yra daug. Ypatingai ryškūs jie – viešojo sektoriaus organizuojamuose statybų konkursuose, kuriuose lemiamas vaidmuo tenka mažiausiai pasiūlymo kainai ir dėl jos dažnai aukojama darbų sauga, tvarka statybvietėje ar aplink ją, kokybė ar kartais ir efektyvumas. O galiausiai, projekto eigoje, dėl trūkumų pirkimo dokumentacijoje, pasak eksperto, išauga ir sutarties kaina.

Kultūra nepasikeis per naktį, tačiau kalbėdami apie tai garsiai pokyčius galime pagreitinti. Tai – bendra mūsų, klientų ir valstybės atsakomybė.

Ką dar reikia padaryti?

Norint iš tikrųjų išgydyti statybų sektoriaus lėtines ligas, reikia bendrų pastangų keliomis kryptimis.

Svarbiausia užduotis tenka planavimo stadijai: jai privalo būti skirtas deramas dėmesys, o už susitarimus prisiimama atsakomybė. Tikslus planavimas leidžia išvengti klaidų ir numatyti rizikas. Lygiai tokie pat svarbūs yra ir mūsų kaip visuomenės lūkesčiai: jei nustosime normalizuoti vėlavimus, problemą neišvengiamai imsime spręsti.

Galiausiai, labai svarbus naujos kartos švietimas: jauni specialistai turi galimybę išvengti senosios kultūros ydų ir klaidų, iš karto mokydamiesi efektyvaus projektų valdymo, bendradarbiavimo, kokybiškos komunikacijos ir technologijų pasitelkimo.

Statybų sektorius neprivalo būti neefektyvumo sinonimas. Su tinkamu požiūriu, pagarba vieni kitiems bei susitarimams, šiuolaikiniais įrankiais ir praktikomis mes pagaliau galime pradėti gydyti šią seniai užsitęsusią ligą. Laikas nustoti priimti nepriimtiną ir pradėti statyti ateitį, kurioje normalu bus statyti laiku ir neviršijant numatyto biudžeto.

Source, Flow PER