Baltijos jūros regiono šalys, Danija, Suomija, Švedija, kaimyninė Latvija, jau taiko inovatyvius vandenynų ūkininkavimo metodus, savo pakrantėse augina jūros dumblius, midijas, austres, renka jų derlius ir eksperimentuoja kurdami jūrinės kilmės produktus. Ar Lietuvos vandenyse galėtų augti kultūros, kurios ne tik naudojamos maistui, bet ir padeda atsikurti visai ekosistemai – diskusijos atvilnijo ir iki Klaipėdos.

Iniciatyvos Lietuvos pakrančių bendruomenes įtraukti į regeneracinio vandenynų ūkininkavimo bangą ėmėsi Klaipėdos mokslo ir technologijų parkas, drauge su partneriais įgyvendindamas projektą „Cool Blue Baltic“. Jau pirmojoje diskusijoje, subūrusioje Klaipėdos universiteto ir Jūros tyrimų instituto mokslininkus, žvejų verslininkų, žuvininkystės produktų gamintojų, pajūrio regiono savivaldybių atstovus, aplinkosaugos ir žuvininkystės tarnybų ekspertus, Danijos ir Suomijos vandenynų ūkininkavimo pradininkus, gimė ambicingų idėjų. Pavyzdžiui, Lietuvos pajūryje auginti perlus.

Mėlynieji bendruomenių sodai Danijoje veikia jau dešimtmetį

„Atrodo, fantastika! Tačiau matome, kad kaimynams tai jau praktika”, – į danų pristatytus jūros dumblių, midijų, austrių ūkius ant specialių priekrantėse įkurdintų platformų reagavo diskusijos dalyviai. Danų bendruomeniniai ūkiai ne tik augina šias rūšis, bet ir populiarina jūrinio maisto kultūrą, kuria receptus, organizuoja degustacijas, edukacijas vaikams ant plaukiojančių auginimo platformų.

„Tapti vandenynų ūkininku Danijoje – neįtikėtinai paprasta. Bendradarbiaudami su kontroliuojančiomis institucijomis, supraprastinome tvarką: užpildai vieno lapo anketą ir per porą savaičių gauni leidimą“, – regeneracinio vandenynų ūkininkavimo proveržio Danijoje patirtimi dalijosi Joachimas Hjerl, nevyriausybinės organizacijos „Havhøst“ įkūrėjas. Vandenynų ūkininko rinkinys, telpantis į nedidelį krepšį, buvo dar viena danų iniciatyva itin paskatinusi pakrančių gyventojus kurti povandeninius ūkius ir sodus.

Pasak dano, sėkmę lėmė tai, jog jūrinių sodų ir ūkių ašimi tapo iniciatyvūs vietos žmonės, steigę bendruomeninius ūkius, skyrę savo laiką prasmingai veiklai. „Nebepakanka kenkti mažiau. Augindami jūrinį maistą galime prisidėti prie vandenynų atkūrimo, o būtent multitrofinis auginimas nedideliuose jūriniuose ūkiuose ir soduose, padeda atsikurti visai ekosistemai“, – akcentavo J. Hjerl.

Galimybė papildomai užsidirbti žvejams

Vandenynų šiltėjimas, laukinių žuvų išteklių pereikvojimas, nualintos ekosistemos – tai problemos, kurias Baltijos jūroje spręsti gali padėti regeneracinio ūkininkavimo metodų taikymas. Diskusijos dalyviai svarstė, jog net jei Lietuvoje pakrantėse išaugintos kultūros nebūtų tinkamos maistui, tam tikrų rūšių auginimas padėtų kontroliuoti vandens kokybę, temperatūrą, atsikurti žuvų ištekliams, tuo pačiu palaikytų ir smulkią žvejybą mūsų regione.

Danijoje vandenynų ūkininkavimo praktikos taip pat sulaukė žvejų dėmesio. „Padedame vietos žvejams įsisavinti regeneracinio ūkininkavimo metodus ir tuo pačiu diversifikuoti savo pajamas. Paruošėme patogius biudžetų scenarijus pagal pasirinktas auginimui rūšis, pageidaujamas veiklos apimtis, parodėme jiems, kad ūkininkavimo ir sodininkavimo jūroje sezonai gali derėti su tradicine žvejyba“, – atskleidė „Havhøst“ įkūrėjas.   
 
Jūriniai derliai – maistui, kosmetikai, trąšoms

Diskusijoje dalyvavę mokslo ir žvejų bei žvejybos verslų atstovai įžvelgė bendradarbiavimo galimybių pritaikant atkuriamojo vandenynų ūkininkavimo metodus Lietuvoje. Klaipėdos universiteto ir Jūros tyrimų instituto mokslininkai svarstė, kokios dumblių, jūržolių, midijų rūšys galėtų augti mūsų mažo druskingumo vandenyse, ko galime pasimokyti iš Baltijos jūros kaimynų.

Lietuviams naudingų įžvalgų pateikė ekspertė iš Suomijos, kurioje regeneracinis auginimas dar eksperimentinėje stadijoje. „Suomijoje susiduriame su dar didesniu iššūkiu nei danai – mažu vandens druskingumu, kadangi mūsų pasirinktos augimvietės yra ties gėlo ir sūraus jūros vandens riba. Šiuo metu tiriame, kurios rūšys gerai prisitaikytų mažai druskingame vandenyje, analizuojame JAV, Bangladešo, Meksikos auginimo gėlame vandenyje patirtisbei kaip jų naudojamus metodus galėtume pritaikyti šaltesniame klimate“, – pasakojo Anita Storm, Suomijos organizacijos „Aktion Österbotten“ atstovė.

A. Storm atkreipė dėmesį, jog rinkdamiesi rūšis tiria Suomijos vandenyse augančių jūržolių, dvigeldžių moliuskų skonines savybes, atsižvelgia, ar jos sertifikuotos kaip maisto produktas Europoje, ar tinkamos kosmetikai, ar dirvožemiui praturtinti maistingomis medžiagomis.  

Lietuvos atstovai, diskutuodami apie šalies potencialą vandenynų ūkininkavime, beveik vieningai linko prie aukštos pridėtinės vertės kultūrų auginimo, biotechnologijų naudojimo. „Perluotės natūraliai auga mūsų vandenyse. Japonijoje, Kinijoje labai paplitęs jų auginimas“, – vieną iš galimybių įvardijo Klaipėdos universiteto Jūrinių tyrimų instituto hidrobiologas Antanas Kontautas.

Ūkiai ir sodai ant molų, tiltų ar vėjo parkų

Atviras Lietuvos pajūrio krantas būtų vienas iš didžiausių iššūkių Lietuvoje užsiimti vandenynų ūkininkavimu. Auginimo įrangą Baltijos jūros pakrantėse bendruomeniniai ūkiai inkaruoja, tvirtina plūdurais ar kitais būdais. Tačiau diskusijos dalyviai akcentavo, kad palyginti trumpame mūsų pajūrio ruože būtų sudėtinga rasti atkarpą, kurioje povandeniniai ūkiai ar sodai galėtų būti saugiai įtvirtinti, netrukdytų žvejams, laivybai.

Klaipėdos universiteto Jūros tyrimų instituto profesorius Artūras Razinkovas-Baziukas pristatė savo vystomą idėją rengti plaukiojančias salas. „Plaukiojančios salos gerina deguonies režimą, dėl evapotraspiracijos mažina vandens temperatūrą vasarą, gali būti naudojamos kaip multitrofinės akvakultūros platforma“, – pažymėjo mokslininkas.

„Jūroje planuojamas vėjo jėgainių parkas, kurį įgyvendinant turi būti įtrauktos kompensacinės priemonės, padedančios atsikurti statybų metu pažeistiems biogeniniams rifams bei dugno buveinėms. Viena iš tokių priemonių galėtų būti Baltijos jūros midijų, natūraliai prisitaikiusių prie žemesnio druskingumo sąlygų ir esančių svarbia rifų buveinių dalimi, auginimas. Tai padėtų atkurti žmonių veiklos ir invazinių grundalų pažeistas rifų buveines dugne. Įtraukus bendruomenę, prie Palangos tilto pritvirtintos midijų augimvietės taip pat būtų visapusiškai naudingos aplinkai – valytų vandenį, pritrauktų žuvų –  ir žmonėms“, – variantus regeneracinio auginimo vietai įvardijo Jonas Pašukonis, Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos prie Aplinkos ministerijos atstovas.

Diskusijos dalyviai svarstė, kaip pasinaudoti Latvijos, taip pat turinčios atvirą jūros krantą, tačiau augimvietes įrengusios greta molų, patirtimi. Pajūrio savivaldybes vienijančios asociacijos „Klaipėdos regionas“ vadovė Eglė Stonkė pastebėjo, jog ateityje ir Lietuvos pakrantėse galime turėti panašias sąlygas, kandangi jau yra planuojama plėsti Šventosios, Nidos, Juodkrantės uostus.

JAV dumblių ūkiuose – iš Lietuvos kilusi mokslininkė

Įžvalgomis, kaip paskatinti akvakultūrą Lietuvoje, ir įkvėpimu derinti mokslo tiriamąją veiklą bei vandenynų ūkininkavimą pasidalino, mokslininkė, jūrų biologė Dr. Simona Augytė. Didžiąją gyvenimo dalį praleidusi JAV, jūros dumblius ir jūržoles ji tyrinėja nuo studijų laikų, bendradarbiavo su startuoliais, kurie dumblius naudoja metano emisiją mažinantiems pašarams, biokurui, kūrė dumblių, jūrinių salotų auginimo atviroje jūroje technologijas. Šiuo metu ji vadovauja tyrimams Prancūzijos kompanijoje „Marine Biologics“, kuri perdirba makro dumblius ir kuria naujos kartos bioaktyvius ingredientus.

Šiuo metu Havajuose įsikūrusi mokslininkė, tyrimų patirtį naudoja ir bendradarbiaudama su vandenynų ūkiais, auginančiais jūros dumblius. Jos manymu, Lietuva galėtų pasimokyti technologijų naudojimo iš JAV, mat Atlanto vandenynų ūkininkai, pavyzdžiui Konektikuto ar Meino valstijose, taip pat susiduria su didelio banguotumo keliamais iššūkiais.

„Sukultūrinome prie didelio banguotumo prisitaikiusių rudadumblių rūšį, laboratorijoje ištobulinome jų auginimo metodus, intensyviai bendradarbiavome su vandenynų ūkininkais, kurie šią rūšį pradėjo gausiai auginti“, – pasakojo Dr. S. Augytė.

Atvirame krante kultivavimo sistemos įrengiamos panaudojant inkarus, plūdurus, virves. Taipogi, mokslininkė pasiūlė lietuviams įsivertinti alternatyvą – jūrines kultūras auginti krante, cisternose netoli jūros. Pasak jos, toks metodas suteikia daugiau galimybių kotroliuoti auginimo sąlygas, reguliuoti vandens temperatūrą ir kitus veiksnius. Jūrų dumblių tyrėja pademonstravo panašiu būdu ant kranto Havajuose įrengtą akvakultūros sistemą, kurioje auginami mikro dumbliai ir austrės.  

Iš Lietuvos kilusi mokslų daktarė taip pat įkūrė ne pelno siekiančią įstaigą, Kalifornijoje organizuojančią kasmetinius jūros dumblių festivalius, populiarinančius akvakultūrą, edukuojančius apie jūrų apsaugą, dumblių naudojimą kulinarijoje, moksle, technologijose.

Šaltinis, KMTP