Ateityje vilniečiai gyvens tankiau, bet kokybiškiau, telksis arčiau centro ir mažiau laiko praleis kelionėse iš vieno rajono į kitą, nes vis daugiau miesto funkcijų ras greta savo darbo ar gyvenimo vietos. Posovietiniu laikotarpiu apleistos teritorijos įgaus naują pavidalą ir bus išnaudotos tankinant sostinės gyvenamąjį audinį, kuriant kompaktiškesnį miestą.

Tokią ateitį Vilniui piešia kasdien su miestų plėtra susiduriantys specialistai. Jų teigimu, sostinė sprendžia Vakarų Europos miestų jau narpliotas problemas, tad būtų logiška perimti gerąsias patirtis.

Technologijos keičia sampratą

Urbanistas Martynas Marozas sako, kad žvelgiant retrospektyviai, miestų vystymasis turi bent keletą pagrindinių etapų, kurių kiekvienas iš esmės tampriai susijęs su žmogaus vykdoma veikla.

„Agrariniame laikotarpyje buvo gyvenama milžiniškuose sklypuose, kuriuose reikėjo dirbti žemę, vėliau plotai ėmė trauktis, tankėti, žmonių veikla orientuotis į komerciją. Sovietmečiu statėsi gamyklos, apie kurias būdavo steigiami darbininkų rajonai. Vėliau pradėti kurti atskiri gyvenamieji rajonai, iš kurių visi vykdavo į darbus. Dabar ateina tokia pramonės revoliucija, kai iš esmės nebėra svarbu, kur tu dirbi. Tas mobilumas, kurį mums suteikė technologijos, jis iš esmės sumažina pasaulį ir vėl keičia miestų planavimą, orientuojamasi į kitokius poreikius“, – sako M. Marozas.

Architektė Gustė Kančaitė pastebi, jog tą patį darbą atlieka gerokai mažiau žmonių negu anksčiau, todėl verslo pastatuose mažėja kolektyvinio darbo erdvės.

„Bet poreikis būti kolektyviai „suderinamu“ šioje individualizmo eroje tampa vertybe. Statosi nauji verslo centrai, kuriuose dalis pastato yra suskirstyta erdviais biurais, o dalis nuomojama stalais. Tokiuose pastatuose ir jų prieigose labai svarbios kokybiškos viešosios erdvės, lauko aplinka, mažoji architektūra. Pagaliau Lietuvoje žmonės pradėjo įsisavinti ir stogus, įrengdami ant jų terasas poilsiui, apželdindami“, – teigia architektė.

Kompaktiškesnis ir kokybiškesnis gyvenimas

M. Marozas pastebi, kad dabartinėje mūsų aplinkoje formuojamas mišrus teritorijų užstatymas, paverčiant rajonus pilnaverčiais gyvenimo ir darbo kompleksais.

„Taip vadinamų miegamųjų rajonų poreikis po truputėlį nyksta. Tai reiškia, kad atsiranda žymiai daugiau dieninio aktyvumo arba gyvybingumo miesto rajonuose, kuriuose funkcijos yra mišrios. Tuomet ten atsiranda poreikis dienos metu atsigerti kavos, per pietų pertrauką į valyklą nusinešti drabužius, pataisyti batus, gal užbėgti į darželį pas vaikus, kažkur pavalgyti ir papramogauti. Kalbame apie visų mieste esančių funkcijų smarkiai integruotą maišymąsi. Taip didžioji dalis miesto po truputėlį virsta funkcine mišraine ir tai yra gerai“, – įsitikinęs urbanistas.

M. Marozo teigimu, kuo kompaktiškiau mes gyvename ir kuo daugiau skirtingų funkcijų yra kiekvienoje miesto dalyje, tuo kokybiškesniu virsta kiekvieno mūsų gyvenimas.

„Kas yra kompaktiškas miestas? Tai yra trumpų kelionių miestas. Žiūrint iš urbanistinės pusės, jeigu mes gyventume kompaktiškame mieste, kuriame visos funkcijos, kurių mums reikia yra kažkur greta, tai pats miestas prisidėtų prie mūsų laisvalaikio išsaugojimo. Tai galima pasiekti gyvenant ir dirbant kompaktiškoje aplinkoje, integruotuose rajonuose. Tai reiškia, kad mums nereikėtų pusvalandį ar valandą važiuoti kažkur, kad kažką gautume“, – teigia urbanistas.

Anot G. Kančaitės, šiuolaikiniai miestai juda būtent šia kryptimi – tankėjimo ir koncentravimosi.

„Taip ir turi būti, – kad miestai užstatomi intensyvinant vidinį audinį, o ne plečiantis į užribius. Vienintelis šio intensyvinimo minusas – automobiliai. Reiktų sekti Olandijos, Danijos pavydžiu ir siekti maksimaliai išvystyti dviračių takų tinklą bei optimizuoti viešąjį transportą, tarpmiestinius traukinius, kad būtų malonu ir patogu jais naudotis“, – siūlo architektė.

M. Marozo pastebėjimu, po nepriklausomybės atgavimo mūsų investicijos į visuomeninį transportą sumenko, tačiau investicijos į automobiliams skirtą infrastruktūrą išliko pakankamai stabilios.

„Bet mes sprendžiame problemas, kurias sprendė didžioji dalis Vakarų Europos. Situacija tikrai gerėja ir greičiau negu tose šalyse, kurios tokiomis problemomis susidūrė pirmą kartą“, – atkreipia dėmesį specialistas.

Natūralus žingsnis miesto evoliucijoje

Vilniui tankėjant neišvengiamai teks spręsti savo paskirtį praradusių teritorijų miesto centre klausimą. M. Marozas įsitikinęs, kad tai natūralus žingsnis tvarumo siekiančio miesto evoliucijoje.

„Kalbant apie konversiją, kas yra geriau? Ar gyventi plyname lauke pastatytame daugiabučių kvartale, ar gyventi kvartale, kuris turi bent kažkiek istorijos, ką apie save galėtų papasakoti. Čia nėra apie ką mąstyti, tiesiog konversija yra geriau negu visiškai naujų plotų okupavimas ir užstatymas daugiabučiais.

Reikia atsiminti, kad tvarumo savoka siejasi ne tik su kažkokiais saulės kolektoriais arba energijos taupymo sistemomis, bet ir su energijos suvartojimu naujo objekto statybai. Konvertuoti visą laiką yra žymiai tvariau negu statyti kažką nuo nulio. Ir labai dažnai konversija, kažkokios naujos koncepcijos sukūrimas, yra beveik vienintelis būdas vystyti miestą. Konversijų projektai yra natūralus žingsnis kiekvieno miesto evoliucijoje“, – sako specialistas.

Jau trečią konversijos projektą Vilniuje vykdančios vienos didžiausių Lietuvoje erdves gyvenimui, darbui ir poilsiui kuriančios bendrovės „Darnu Group“ generalinė direktorė Sigita Survilaitė-Mekionienė teigia, kad transformacija yra savotiškai unikalus procesas, nes jame yra labai daug kūrybos ir naujų verčių paieškų.

„Tiek kuriant „Antakalnio terasas“ ar „Užupio krantines“, tiek ir atgaivinant istorinį Senamiesčio „Paupio“ rajoną vienu iš kūrybiškiausių ir tuo pačiu sudėtingiausių žingsnių pavadinčiau senojo miesto audinio atkūrimą, grąžinant jį miestiečiams moderniame, šių laikų poreikius įkūnijančiame ir su savo istorine aplinka derančiame pavidale“, – sako S. Survilaitė-Mekionienė.

G. Kančaitės teigimu, Vilniaus Senamiestis dar pakankamai nedrąsiai įsileidžia naujoves, tačiau, pavyzdžiui, Nyderlandai laikosi kitos krypties.

„Man pirmiausia į galvą šauna Gentas, nes neseniai buvau jame ir likau be amo pamačiusi, kaip pačioje senamiesčio širdyje naujos rekonstrukcijos 100 procentų atspindi dabartinį laikmetį. Esminis dalykas kuriant – privalu kalbėti šių dienų kalba. Senamiesčiai negali būti užkonservuoti, nes juose yra daug tuščių sklypų, menkaverčių statinių“, – teigia specialistė.

Vilniaus centro stiprybė – ekologinis karkasas

Kalbėdami apie Vilnių, specialistai atkreipia dėmesį į jo santykį su gamta, kurį būtina puoselėti. Visuose Europos miestuose, gamtinė struktūra yra labai prižiūrima ir labai smarkiai tausojama dėl jos sukuriamos gyvenimo kokybės. Natūraliu ekologiniu karkasu gali pasigirti ir Vilniaus centras.

„Vilnius turi daug gamtos mieste: Žvėryne galime sakyti yra miškas, Užupis turi upę ir naujas „Paupio“ rajonas kitapus sukurs dar smagesnes prieigas prie jos, didžiulis Sereikiškių parkas Senamiestyje, prie baltojo Neries tilto išvystytos viešosios erdvės. „Paupys“ apskritai yra geriausias pavyzdys šiuolaikiško naujos architektūros Senamiestyje dialogo bei harmoningo pokalbio su šalia esančiu gamtiniu karkasu“, – sako vieną iš atgimstančio rajono kvartalų projektavusi G. Kančaitė.

UAB „Integrity PR"