Lietuvoje tęsiasi sumaištį žmonių galvose keliantis vartotojų kainų kitimas. Statistikai vis dar skelbia, kad  kainos yra mažesnės negu prieš metus, o žmonės baksnoja pirštais į prekių ir paslaugų čekius, kuriuose kainos didesnės negu praėjusiais metais.

Išties vidutinė metinė defliacija, skaičiuojama pagal suderintą vartotojų kainų indeksą, šalyje lapkričio mėnesį Lietuvoje buvo 0,7 procento – viena didžiausių Europos Sąjungoje (ES). Daugiau vartotojų kainos krito tik trijose ES šalyse – Kipre, Graikijoje ir Bulgarijoje. Tačiau užtenka atkreipti dėmesį į vadinamąją bazinę infliaciją, kurią apskaičiuojant neįtraukti energetinių išteklių ir neperdirbtų maisto produktų (pavyzdžiui, vaisių, daržovių, žuvies) kainų pokyčiai, kad pastebėtume, jog Lietuva pagal kainų  padidėjimą atsiduria pirmaujančių gretose. Mūsų šalyje vidutinė metinė bazinė infliacija lapkritį buvo 1,2 procento.

Bazinė infliacija yra retas žodžių derinys Lietuvoje. Pasaulyje jį dažniausiai vartoja centrinių bankų atstovai pasisakydami apie kainų pokyčius ir jų galimą įtaką būsimiems pinigų politikos veiksmams. Ypač bazinės infliacijos svarbą pabrėžia JAV Federalinis rezervų bankas, kuris yra šio rodiklio šalininkas. Didžiausias bazinės infliacijos rodiklio privalumas yra tas, kad jis nepriklauso nuo tų prekių (dažniausiai žaliavų), kurių kainų svyravimai yra didžiausi ir kurių kainą lemia ne vidaus paklausa ar pasiūla, o kainų pokyčiai tarptautinėje rinkoje.

Paprasčiausias tokios prekės pavyzdys yra degalai, nes jų kainų svyravimai priklauso nuo tarptautinių didmeninių degalų kainų pokyčių (akcizo ir PVM mokesčiai yra stabilūs, o prekybininkų marža sudaro nedidelę galutinės kainos dalį). Tai, ar lietuvių vartotojai pirks daugiau, ar mažiau kuro, įtaka galutinei jo kainai bus labai nedidelė. Beje, bazinės infliacijos apskaičiavimo metodika nėra vienoda – kartais neįtraukiami tabako, gėrimų ir reguliuojamų prekių bei paslaugų kainų pokyčiai. Tai daroma norint neįtraukti į infliacijos skaičiavimą tų prekių ir paslaugų, kurių kainai vartotojas tiesioginės įtakos beveik neturi. Be to, bazinė infliacija geriau rodo, kokio stiprumo yra vartojimo rinka, ir tai, kaip išties darbo jėgos sąnaudos įtraukiamos į galutinę kainą.

Energetiniai ištekliai ir neperdirbti maisto produktai Lietuvoje sudaro 23 proc. vartotojo išlaidų ir tai yra viena didžiausių reikšmių ES. Nesunku suprasti, kad jei šalies vartotojų pajamos mažesnės, o degalų kainos ES daugmaž panašios, tokių šalių vartotojai išleidžia didesnę dalį pajamų degalams ar maisto produktams negu turtingesnės valstybės. Šiais metais  pagal energetinių išteklių kainų pokytį žemyn esame antri Europoje, o vien lapkritį Lietuvoje šie ištekliai buvo 14,2 proc. pigesni nei prieš metus. Palyginimui, energetinių išteklių kainos Latvijoje per metus mažėjo tik 5 proc., Estijoje – 8,6 procento. Tokį smarkų kainų kritimą Lietuvoje labiausiai lėmė laivo saugyklos „Independence“ įtaka iš „Gazprom“ importuojamų dujų kainai, kuri krito nuo didžiausios iki beveik mažiausios Europoje.   

Tai, kad Lietuvoje infliacija, atmetus energetinius išteklius ir neperdirbtus maisto produktus, yra viena didžiausių ES, nestebina. Įstojimas į euro zoną turėjo įtakos galutinėms paslaugų kainoms paprasčiausiai pasinaudojus jų apvalinimu keičiant litus į eurus. Panaši situacija buvo pastebėta ir Latvijoje bei Estijoje, kur pirmaisiais metais, įvedus eurą, bazinė infliacija buvo viena didžiausių ES, o bendra infliacija taip smarkiai nesiskyrė. Be to, daugelis gyventojų, šiemet mažiau išleidžiantys degalams, dujoms, šilumai ar elektrai, gali sau leisti įsigyti daugiau kitų prekių ar paslaugų, tad didėja pastarųjų paklausa ir taip skatinamas kainų kilimas.

Lietuvos įmonės vis labiau susiduria su didėjančiomis darbo sąnaudomis, kurias lemia ir mažėjantis nedarbas, ir auganti minimali alga. Tuose sektoriuose, kuriuose darbo užmokestis sudaro didelę visų sąnaudų dalį, produkcijos kainų kėlimas yra paprasčiausias būdas norint išlaikyti ankstesnį pelningumą. Būtent paslaugų sektoriaus įmonės yra jautriausios darbo užmokesčio didėjimui. Be to, jos, priešingai negu pramonės bendrovės, taip smarkiai nejaučia naudos dėl mažesnės energetinių išteklių kainos.  

2016 metais bazinė infliacija Lietuvoje bus ne mažesnė negu šiais, jei išsipildys 2,8 proc. ekonomikos plėtros prognozė ir vidutinis darbo užmokestis augs maždaug 5 procentais. Tad tai, kokia bus galutinė infliacija šalyje, priklausys nuo naftos kainų pokyčių ateinančiais metais. Labai tikėtina, kad vidutinė žaliavinės naftos kaina 2016 metais bus mažesnė negu šių metų – 54 JAV doleriai už barelį. Tad energetinių išteklių kainos dar stabdys dėl paslaugų brangimo įsibėgėsiančią infliaciją.        

SEB