Yra toks anekdotas apie jauną vaikiną, kurio įmonės prezidentas klausia, ką jaunuolis mano apie tai, kad vos atėjęs į bendrovę ir pradėjęs nuo pasiuntinuko, šis greitai tapo vadybininku, neilgai trukus – skyriaus vadovu ir štai dabar jau yra viceprezidentas. „Ačiū, tėveli“, - atsako jaunuolis. Tačiau šį kartą kalbėsime ne apie tuos tėvus, kurie savo vaikus tiesiog pasodina šiltoje vietoje. Kalbėsime, ar iš tiesų yra verslumo genų?

Pasaulyje nemažai tyrinėta, nuo ko priklauso verslumas, kodėl vieni žmonės renkasi būti verslininkais arba savarankiškai dirbančiais, o kiti – samdomais darbuotojais. Kaip vienas iš svarbiausių veiksnių minima šeimos įtaka.

Tyrimų rezultatai rodo, jog dėl to, kad tėvai yra verslininkai arba dirbantys savarankiškai, nuo 1,3 iki 3 kartų didėja tikimybė, bet nėra garantija, kad ir vaikai dirbs ne samdomą darbą. Ir, tikėtina, toje pačioje srityje.

Ar yra verslumo genų?

Mokslinių įrodymų, kad žmonių charakterio savybes didele dalimi lemia genetiniai, t. y. paveldimi, veiksniai, gausu. O kai kurios charakterio savybės būtent siejamos su verslumu: pavyzdžiui, rizikos toleravimas, ekstravertiškumas, pasitikėjimas savimi.

Kadangi verslas - rizikingas dalykas, jį kuriantys žmonės turėtų labiau toleruoti ir gebėti prisiimti didesnę riziką negu tie, kas renkasi dirbti samdomą darbą. Ekstravertiški žmonės pasiekia kur kas geresnių rezultatų negu intravertai – greičiau gauna finansavimą, pritraukia partnerius, darbuotojus. Nustatyta, kad tokios ekstravertiškų žmonių savybės kaip gebėjimas teisingai suprasti kitus žmones, padaryti gerą įspūdį, prisitaikyti įvairiose socialinėse situacijose, tinkamai išreikšti savo emocijas ir jausmus turi įtakos verslininkų finansinei sėkmei.

Žinant negailestingą naujų verslų gyvavimo laikotarpio statistiką (pavyzdžiui, Valstybinės mokesčių inspekcijos duomenimis, pirmą šių metų ketvirtį vienerius metus ir vieną dieną išgyveno tik pusė prieš metus įsteigtų įmonių), reikia pripažinti, kad žmonėms, kurie ryžtasi pradėti savo verslą, turi būti būdingas padidintas pasitikėjimas savimi, savo jėgomis. Kitaip tariant, svarbu ne tik objektyvus žinių, galimybių turėjimas ar neturėjimas, bet ir subjektyvus tokių galimybių vertinimas.

Jei paprastai žmonės stebi vienas kitą ir mėgdžioja „pasiteisinusius“ veiksmus, neatsižvelgdami į papildomą aplinkos informaciją, tai tie, kam būdingas padidintas pasitikėjimas savimi, dažniau linkę ignoruoti tai, ką daro kiti, o labiau tyrinėja aplinką ir remiasi savo įžvalgomis, tegul ir neteisingomis. Ir kartais jiems neįtikėtinai pavyksta.

Verslumas - ne tik įgimtas, bet ir įgytas gabumas  

Vis dėlto, vertinant šeimos įtaką vaikų verslumui, derėtų atsižvelgti ne tik į įgimtas, bet ir įgytas arba išugdytas savybes. Neseniai atlikto švedų ir olandų mokslinio tyrimo rezultatai padeda atskirti prigimties ir auklėjimo įtaką verslumui.

Buvo tiriami biologinių tėvų verslininkų užauginti vaikai ir verslininkų įvaikinti vaikai. Paaiškėjo, kad tikimybė, jog vaikas, užaugintas biologinių tėvų verslininkų, taps verslininku, didėja 60 proc., palyginti su vaikais, gimusiais ar augusiais ne verslininkų šeimoje. Tuo metu tikimybė, jog įvaikintas vaikas, kurio bent vienas iš biologinių tėvų yra ar buvo verslininkas, taps verslininku. didesnė 20 proc., tačiau jei tokį vaiką įsivaikino verslininkų šeima, tikimybė, kad jis taps verslininku, padidėja 45 procentais. Vadinasi, įgimti dalykai veikia silpniau negu įgyti.

Kokias galimybes ar gebėjimus įgyja verslininkų šeimose augantys vaikai? Pirma, vaikai gali tiesiog paveldėti, perimti tėvų ar įtėvių jau sukurtą ir išpuoselėtą verslą ir visus jų jau užmegztus ryšius. Antra, turtingų verslininkų šeimose augantiems vaikams lengviau gauti pradinį kapitalą savo verslui pradėti. Trečia, šeimoje vaikai iš tėvų gali gauti žinių, kaip „daromas“ verslas. Ketvirta, vaikai gali įgyti ir specifinių, tam verslui būdingų profesinių žinių – juk tenka išgirsti apie gydytojų, advokatų, net santechnikų „dinastijas“. Penkta, vaikai tiesiog perima savo tėvų ar įtėvių elgesio modelius – užaugę gyvena ir dirba taip, kaip matė gyvenant ir dirbant tėvus. Pavyzdžiui, kaip rodo anksčiau minėto tyrimo rezultatai, atmetus genetinių veiksnių įtaką, mamos verslininkės daro didesnę įtaką įvaikintų mergaičių verslumui, tėvai – berniukų.  

Vadinasi, nors kai kurias įgimtas charakterio savybes, kurios siejamos su verslumu, verslininkų vaikai gali tiesiog paveldėti, verslumo galima ir reikia išmok(y)ti. Auklėjimo, ugdymo veiksniai ne mažiau, o, kaip rodo tyrimai, net ir labiau svarbūs. Tik, ko gero, dar reikėtų nemažai padirbėti su verslumo ugdymo programomis – kaip ir ko tiksliai mokyti ugdymo įstaigose ar šeimose.  

SEB banko šeimos finansų ekspertė Julita Varanauskienė